Salto ir skrydis viename sapne.  Salto su nauju paltu - gal kad nesusiteptų, nežinau, ir skrydis į pakalnę ir į kalną. Šuolis aukštyn su tiksliu nusileidimu ir šuolis tolyn, jau ketvirtą sykį, berods, šįkart net rankų per plačiai nereikėjo ištiesti, viskas paprasta ir įprasta, lyg kasdien skraidyčiau.

Tas saldus nepaaiškinamas, neaprašomas jausmas, ištęstos sekundės, gal net minutės, tik truputį įsibėgėjus, paskutinius žingsnius pailginus, jokios baimės, net nepažiūrėjus žemyn - bala, pelkė, ar velniažin kas galėjo būti apačioje, stipriai sumosikavus rankomis, štai, jau, –

lengvumas, tuščia galva, nulis problemų, tik paprastas nesugadintas džiaugsmas, pilnatvė kojomis neliečiant žemės,

nes, o gal bet prieš tai jis prisėdo ant medinio tilto, iškilusio virš kalvos,

vienas iš buvusiųjų, vienas iš  paliktųjų, vienas iš daugelio palikusiųjų arba tas tikrasis iš didžiųjų t, bet nežinau, dar nesugalvojau pabaigos,

jis prisėdo ant plikų papilkėjusių lentų, palinko prie mano kūno, žiūrėjo į akis, šypsojosi, siurbėsi į lūpas, lygiai taip pat, kaip paskutinį kartą centrinėje autobusų stotyje, ant suoliuko prie tarptautinių maršrutų aikštelės, mačiau tik jį, tik jį ir daugiau nieko, bet nežinau, po beveik valandos tokio buvimo, nežinau, ką jis vilkėjo ir iki kokio šviesumo saulė buvo nugairinusi pasišiaušusius plaukus. O gal jie buvo sušukuoti?

Atsisėdo, šypsojosi, įsisiurbė į lūpas ir ilgai nepaleido, - žinau, popsiška ir nuobodžiai banalu, bet toks buvo jis tąnakt, kokia naktis buvo, šiltas, mielas jaukumas, pilnatvė ir tikrumas ant papilkėjusių lentų virš kalvos.

___

“131 krona” - skelbė riebus raudonas užrašas ant baltos sienos viešajame tualete.

Patiko (1)

Rodyk draugams