Įdomiai buvo su rusų kalba mokykloje - pamenu, reikėjo išmokti papasakoti, kaip gaminami koldūnai, tai kas antrą sakinį žinojau, tiek ir pasakiau, kai kitą dieną per pertrauką mokytoja susikvietė visus tuos, kurie pabėgo iš pamokos, nors, koks ten bėgimas, tiesiog neatėjimas, vienas iš tų retų atvejų, kai paprasčiausiai buvo per sunku.

Gal tai ne kalba, gal jos balsas, vis toks pat ir tas pats, net ir dabar, po daugelio metų, kai jau nebereikia kalti rusų kalbos tekstų, kuriuose suprantamas tik kas ketvirtas žodis. Per visą Lietuvos radijo dienos programą buvo du balsai, dvi temos, dvi laidos, kurių negalėjau pakęsti - kriminalai prieš pietus ir  pusvalandis rusų kalba likus visai nedaug laiko, iki kol išgirsiu žingsnius, sutraškės raktas spynoje ir vėl būsiu ne viena.

Tuo laiku, žengiant į mokyklinį amžių, buvo kažkas, lyg ir nematomas priešas, dėl kurio pusdienius, kai sirgdavau eiline kvėpavimo takų liga, praleisdavau tarsi pririšta ant taburetės virtuvėje už šaldytuvo, ir nejudėdavau, net nekrustelėdavau, ir radijo neišjungdavau, net kai rusiškai kalbėdavo diktorė Olga, ir į veidrodį negalėdavau žiūrėti, nes bijojau jį, savo didįjį įsivaizduojamą priešą už nugaros pamatyti.

Dar ir dabar žinau, kaip jis atrodo. Tik nepasakosiu, nes jis yra mano vaikystės buvęs didysis įsivaizduojamas priešas.

Patiko (0)

Rodyk draugams