Iš tikro tai ne minus devyniolika, o keturiolika ar penkiolika. Pirmas dvi savaites rašiau tvarkingai - kas dieną po vieną įrašą. Po to pasidarė sunku, juk nerašysi, ką valgei, ką matei ir ką sakei. Dažnai geros minties, kažkokios užuomazgos laukdavau iki nakties. Kartais nesulaukdavau.

Tokiomis akimirkomis pradedu tikėti, kad paskutinės mano darbdavės žodžiai, kad nemoku rašyti, yra teisingi. O ką aš sugebu? Bet rytoj anksti keltis, reikia nepamiršti pasiimti daiktų, gal dar sykį išsilyginti marškinius.

Tą tai tikrai sugebu - pamiršti. Ir gal kartais lyginti.

Patiko (0)

Rodyk draugams