Jei šiai dienai reikėtų suteikti pavadinimą, jis neabejotinai būtų nulis. Tai sugalvojau, kai savo akių obuoliuose sekiau dantų šepetuko judesius. O į ką tu žiūri, kai valaisi dantis? Iš kelinti karto pavyktų tiksliai besti į skalę, kad pataikytum į savo akies spalvą? Kokios spalvos tavo mamos akys?

Ir vakar, ir užvakar dienai labai tinka nulis. Nes kai nieko nedarai, nieko ir nepadarai. Ir valandų paroje - visai ne per mažai. Nesupykčiau, jei  nukirptum po pusvalandį kas vakarą ir grąžintum, kai gera, šilta ir jauku. Arba parduotum kaip kokias užteršto oro kvotas. Galėtum būti šiuolaikiškas ir viską daryti online -internetinę svetainę papuošęs blondine, metinėmis pastilėmis ir į picą panašiais laikrodžiais, siūlytum kostiumiuotiems biznismenams: “Jums kokio: produktyvaus laiko? Prasmingo? Laimingo? O gal tiesiog ramaus, su šeima? Turime ir karšto laiko. Taip pat ir.. Na, žinote, džiki džiki.”

Tiesiog dabar toks etapas. Pirmame kurse buvo dribsnių ir jogurto etapas - visus metus kiekvieną rytą. Nes buvo labai skanu. Buvo toks etapas. Po to gal penkerius metus negalėjau į juos žiūrėti. Kartais būna varškės sūrelių etapas. Trumpų sijonų. Kino. Vyno. Pasimatymų. Laiškų. Žaliosios arbatos. Suplyšusių džinsų. Spagečių.

O dabar - nulio, arba laukimo, etapas.

Patiko (0)

Rodyk draugams