Tąsyk prieš porą dienų bandžiau atskleisti baisų melą ir nulenkusi galvą tyliai atgailauti. Dar prieš tai reikėtų Pauliui atiduoti Delerm knygą, kuri, aišku, dabar yra gerokai apraitytais kraštais, nes pasitaikė kažkaip netyčia, kad tvankią vasaros popietę buvo gaivus lietus, iki namų - dvi minutės ėjimo, dar buvo, berods, penktadienis, ir lyg visai neseniai buvau pagaliau galutinai baigusi 18-ka metų trukusius mokslus, ir šiaip smagu buvo grįžti, o reziumė tai labai paprastas: nutariau lėtai žingsniuoti per liūtį ir balas, pasisukiodama, nes buvau daugiau nei visiškai tikra, kad niekas šlampantis nesušlaps, išskyrus drabužius ir plaukus, o kai ėjau, pasijaučiau truputį kaip Gretutė iš tos pasakos, tik ne trupinius barsčiau, o lietus lašėjo nuo mano rūbų. Šiaip tai smagus buvo lietus. Ir grįžimas labai smagus. Aišku, iki tos akimirkos, kai iš medžiaginio krepšio ištraukiau Pauliaus knygą.

Vienai Giedrei po kokių dviejų metų “skaitymo” reikėtų atiduoti Kafką, kitai Giedrei - Steel romaną, Saulei geltoną šaliką ir segtuką plaukams, pabaigti visas buhalterijas - sąskaitas ir balansus, ir tada gal jau būčiau atidavusi visas materialines skolas ir pasirengusi išpažinti savo išpažintį.

Galbūt.

Patiko (0)

Rodyk draugams