Šiandieninis visiškai neegoistinis noras pirmą sykį gyvenimą padaryti pagoniškų šaknų turintį advento vainiką baigėsi viena nulaužta šakele, nuo vailoko nukritusiu ir pusnyje pamestu kaliošu, nukritusiomis pirštinėmis, (čia kreipiuosi į Liną ir visus du šio įrašo skaitytojus: viskas nebuvo taip baisu, kaip tuoj parašysiu) didele baime ir mažais rausvais lašiukais kas tris žingsnius ant pusnynų, vis lipdomas sniegas prie kairės rankos mažojo piršto tirpo ir rausvino rankas ir rankogalius, visas kūnas dilgsėjo ir dvi mintys tuomet tesisuko: kaip sustabdyti kraujo tekėjimą ir ar lankstysis pirštas. Su abiem susitvarkiau - vienas sustojo, kitas lankstosi. Tą patį vakarą už devymseptynis centus nusipirkau penkis metrus marlinio tvarsčio. Na dėl visa ko. O pirmiausia, dėl advento vainiko, kurį šiemet būtinai padarysiu.

Šiandien pradėjau kūčiukų receptų išbandymo maratoną, juk reikia išsirinkti skaniausius, kuriais vaišinsiu giminę Kūčių vakarą.

Šiandien pagaliau prisiruošiau užsiregistruoti vienoje ne itin patrauklioje įstaigoje, prieš tai, žinoma, gal valandą sugaišusi išankstinei e-registracijai. O kai nuėjau, išgirdau, kad duomenys dar neatėjo, todėl viską gražiai ir tvarkingai užpildžiau juodu tušinuku. Ankstesniame sakinyje žodis “gražiai” yra toks… eee… kaip čia pasakius… To “grožio” užuomina būtų tai, kad matematikos mokytoja man mažindavo pažymį, nes 3 nuo 5 beveik nesiskirdavo… Pabandysiu kurį vakarą mintis į šį blogą surašyti ranka.

Šiandien nusipirkau gabalą užuolaidos, bandysiu miklinti pirštus ir padaryti kažką dailaus.

Toks buvo mano antradienis, gruodžio keturiolikta.

Patiko (0)

Rodyk draugams