Į lentyną virš rašomojo stalo dėlioju užrašų knygeles - kietais viršeliais, dailias, įkvepiančias, dažniausiai su medžiaginiu skirtuku viduje, kartais - plėšomais lapais, kad būtų lengva sunaikinti tai, kas nepatiko akiai ir neskambėjo gražiai.

Skambesys, savaime suprantama, yra labai svarbus dalykas kuriant tekstą, būna, kad išraunu visą eilutę, jei kažkas ten neskamba, išsišoka tarp kitų žodžių, o kas tas skambėjimas, nujautimas, kuris yra geras ir kuris - nelabai, aišku, yra subjektyvus.

“Rašyk, Monika!” sako tos knygelės lentynoje, “Rašyk!” sakė jas dovanojantieji. Ankstyvojoje paauglystėje buvau pratusi pirkti tik tokias knygeles, kurios telpa į kišenę ir į mažus lapukus klaikiai sunku rašyti, bet jos  labai tiko rinkti autografams, reikės kada praskanuoti tuos “žvaigždžių” parašus, turėjau didelės dalies dangaus skliauto ženklus - garsių ir saldžių “Kvint’M”, “Rebelheart”, “Mango”, “Lemon Joy” ir dar daug daug tų, kurių šiandien niekas nebetransliuoja, o ir aidas jau gerokai išsisklaidęs.

O dovanotos knygelės vis dar lentynoje, visų jų trys pirmi lapai prirašyti - dienoraščio įvadas, įsmigusios citatos, sapnų detalės, visokie rašinėjimai.

“Rašyk!” -  vis sako užrašų knygeles dovanojantys.

Aš tuoj pradėsiu dovanoti akinius su palinkėjimu “Skaityk!”.

Patiko (0)

Rodyk draugams