Buvo langas, nedidelis, baltu mediniu rėmu ir gera garso izoliacija, nesigirdėjo šiurenimų ir braškėjimų - o jų tikrai būta! - tik lengvai į skardinę palangę atsimušančių ledukų skambesys, o daugiau nieko, tikrai,

tik siūbavimas už lango, už mažyčio lango šiaurinėj pėsčiųjų tilto pusėj, ir jokios minties apie tai, kas atsitiks čia, kas bus man, neklausiau kodėl ir už ką, tiesiog tai vyko, aš laukiau ir žinojau - kris, ir jau visai netrukus.

Ir pasverdėjęs pirmyn atgal tris kartus vis didėjant svyravimo amplitudei ketvirtą sykį nebeišsilaikė ir krito taip, kaip stovi; nedužo ir nebyrėjo stiklai, nešokinėjo žmonės, nesproginėjo ir nesilydė laidai; nuvirto trisdešimt trijų aukštų pastatas taip, kaip stovi, išsitiesė nelyg koks lietuviškas servilatas, nes buvo visas apvalus, tik viršuj gerokai įpjauta, su aikštele nuolat vėjų pustoma (nes kuo aukščiau tuo stipresni vėjai, ar ne?).

O po to ir antras netoli stovėjęs pastatas nukrito, bet man jau buvo nebeįdomu, nes dvi mintys apie pirmajį dangoraižį maišėsi galvoje: kaip gaila, kad šitiek daug gerų daiktų, visokių skaičiavimo mašinėlių, spalvotų lapukų, gražių paveikslų ir nepigių kompiuterių štai ėmė ir susikratė ir tikrai jau niekas jų nebegalės panaudoti.

Kita, gerokai graudesnė mintis, buvo apie stalčių dvidešimt ketvirtame aukšte - jame gulėjo dar nepanaudotas ir vis dar galiojantis knygyno dovanų kuponas…

P.S. Ir kažkodėl visai nedegu noru ryt eiti į darbą, kilti į sapne nukritusio pastato šimtas dešimtą metrą.

Patiko (0)

Rodyk draugams